Ketvirtadienis, 28 kovo

Nuotaikinga suknelė, turinti savo vardą

Ach, tos mergaitiškos naktys pajūryje, kai basomis kojomis smingi į šlapią minkštą smėlį, permirkusį nakties vėsa, o tamsaus vandens purslai kutena kelius… Suknelę reikia kilstelti rankomis, kad nesušlaptų, nes šiąnakt dar laukia daug įdomių nuotykių – reikia atrodyti nepriekaištingai.

Nakties spalvos susilieja su suknelės raštais – jautiesi lyg būtum juodai baltame kine apie negyvenamą salą, džiungles, paplūdimį, jūrą ir svajones. Ar tame filme jūra išmetė į krantą princą, kurį reikėjo sušildyti ir išgelbėti jam gyvybę karštu bučiniu? Tegul lieka tai paslaptyje… Lieka tik tikėtis, kad filmas tęsis kuo ilgiau, o gal ir niekada nesibaigs.

Vėsus pajūrio vėjas lėtai judina šilkines suknelės klostes ir švelniai masažuoja odą. Nuo pečių iki pat nugaros apačios nueina šiurpuliukai – taip gera jausti rūbą, kuriuo gali pasitikėti ir atsisėdus kopose, ir judesyje. Norisi šokti kartu su vėju, kad suknelės kraštai plevėsuotų lyg nendrės, o šilkinės klostės liestų ir liestų kūno odą. Tai užveda aistringiems darbams!

Kaip smagu turėti šilkinę bičiulę, kuriai gali patikėti visas moteriškas paslaptis! Ar būtų kvaila šaukti ją vardu – Marella?.. Nė kiek! Ir skamba paslaptingai – „šiandien susitinku su Marella“, „susiglaudusios su Marella sutikome saulėtekį…“, „vis tiek Tomui aš patinku labiau, nei Marella“. Hmmm… Gal paskutinio posakio nereikia, nes vyrams nereikia duoti rinktis tarp moters ir šilko… 😉

Turėkite savo Marellą, jauskitės lengvai ir laisvai, lyg tos nerūpestingos mergaitės pajūryje…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *